puikorius

×puikõrius, -ė (hibr.) smob. (2) 1. K, J, BŽ596,622 dabita, puošeiva: Du vyresnieji [sūnūs] buvo tinginiai ir puikoriai, o jauniausiasis – ištikimas, darbštus, kantrus LTR(Krsn). Tu, lapute puikorėle, kas tau kailinius suvėlė? K.Bink. Tėveli, mano tėvuti, puikorėli mano! JD1183. Jūs, kareivėliai, jūs, puikorėliai, neviliokit sūnelio! JD1100. Aš turėjau mažą brolį, bet didelį puikoraitį RD23. Mergele šiokia, mergele tokia, mergele puikorėle TDrIV97. 2. Q514 kas išdidus, pasipūtęs: Ką čia šnekėti su tuo puikoriù! Vkš. Aš išsipirkau sau bernužėlį, ne kokį puikorėlį, ne puikorėlį, ne šidorėlį, bernelį vargdienėlį LTR(Ldvn). Viešpats ... pažįsta puikorių iš tolo BBPs138,6. Puikorius juokiasi iš manęs BBPs119,51. Puikoriai, už vieną mažą žodį susipykę, viens ant kito kaip šernai užpuola Tat.